Monetos
Kiekviena moneta yra oficiali atsiskaitymo priemonė. Apie tai liudija joje iškalta informacija: nominalas, leidimo metai ir emitento pavadinimas. Lietuviškame lite apie tai liudijo Lietuvos Respublikos herbas, bet, pvz., Jungtinė Karalystė naudoja monarcho profilį. Nominalas nurodo apyvartinę monetos vertę; istoriniu atžvilgiu ji atitiko žaliavos, iš kurios buvo pagamintas pinigas, vertę, tačiau jau seniai dėl ekonominių priežasčių monetos kalamos iš daug pigesnio metalo. Išimtį sudaro kolekcinės monetos, kurios paprastai yra keliskart vertingesnės nei jų nominalas.
Lietuvoje monetas į apyvartą išleidžia tik Lietuvos bankas, kuris užsisako jas pinigų kalyklose. Kitose šalyse emitentai yra vietos centriniai bankai. Kai kurių šalių (pvz., Niujės, Andoros) kalyklos kala kolekcines monetas eksportui. Kolekcininkus labiausiai domina garsiausių pinigų kalyklų, garantuojančių aukščiausią kalimo kokybę ir greitesnį kolekcinių monetų vertės didėjimą, pagamintos monetos.
Medaliai
Medaliai nėra dekoruoti vertės nominalu. Todėl jie negali būti atsiskaitymo priemonė. Paprastai jie kalami, norint įamžinti reikšmingą asmenį ar įvykį. Medaliai gaminami pinigų kalyklose, nors užsisakinėti juos gali tiek emisiniai bankai, tiek kitos institucijos bei privatūs asmenys. Medaliai kalami taip pat kaip monetos arba nuliejami.
Išskirtinis medalis, laikomas atsiskaitymo priemone, yra Pietų Afrikos krugerandas. Jis neturi nominalo, bet vis dėlto išleidžiamas į apyvartą. Jo vertė lygi medalio gamyboje panaudotam aukso kiekiui. Krugerandai atsirado 1967 m. specialiai Pietų Afrikos auksui paviešinti.
Monetos kaip nepiniginės atsiskaitymo priemonės
Susidomėjimo verti vietos pinigai, tai yra apyvartinės vertės neturintys medaliai, vadinami monetomis. Jie turi nominalą ir emitento pavadinimą, tačiau jie nėra teisėta atsiskaitymo priemonė. Kalami siekiant pritraukti turistų dėmesį ir paviešinti regioną. Sezono metu jie funkcionuoja kaip pinigo substitutas – turistai gali įsigyti vietos pinigų ir jais atsiskaityti už prekes, paskui pardavėjai keičia juos atgal į nacionalinius pinigus. Tačiau tokia sistema veikia tik sudarius sutartį su pardavėjais; vietos pinigų negalima panaudoti kituose regionuose, jais negalima sumokėti ir mokesčių.
Šis modelis kilęs iš Austrijos, Verglio miestelio, kuris didžiosios krizės laikais nusprendė išleisti pinigo substitutą. Šiuo eksperimentu buvo siekiama ištraukti vietos ekonomiką iš stagnacijos; todėl įvesta neigiamo apmokestinimo vietos valiuta – banknotai galiojo tik mėnesį, nebent prie jų buvo priklijuojamas 1 % jų vertės ženkliukas. Tai skatino greitesnį pinigų išleidimą ir prekybos augimą. Tokio sprendimo populiarumą lėmė galimybė sumokėti mokesčius vietos pinigais. Gyvenime tai reiškė vietos valiutos ir Austrijos šilingo teisių išlyginimą. Todėl Austrijos valdžia privertė panaikinti šią netikrąją programą. Tačiau taip buvo nutiestas kelias vietos pinigų, kurie atlieka tik reklaminę funkciją, kalimui.
Kolekcinė ar investicinė moneta?
Monetas kolekcionuojantiems ir į jas investuojantiems asmenims derėtų žinoti, kuo kolekcinės monetos skiriasi nuo investicinių monetų. Visa pastarųjų vertė slypi tauriuosiuose metaluose – galima sakyti, kad tai yra dekoratyviniai aukso ar sidabro luitai – jų kainos teisingai atspindi svyravimą tauriųjų metalų rinkoje. O štai kolekciniai gaminiai – tai monetos ar medaliai, pasižymintys menine, istorine ar kolekcine verte, kuri yra didesnė nei pačios žaliavos vertė. Jų kainos labai svyruoja ir priklauso nuo kintamųjų, pvz., riboto emisijos kiekio ar būklės.
