Aušros Vartų Švenčiausios Gailestingumo Motinos paveikslas
Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas – vienas žymiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Iki šiol jis yra apipintas legendomis ir garsėja malonėmis.Viena iš legendų byloja, kad šis paveikslas nutapytas pagal Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės atvaizdą. Ši legenda dar šiandien gyva, tačiau atlikti moksliniai tyrimai neleidžia patvirtinti ATR valdovės ir Aušros Vartų Dievo Motinos sąsajų.
Aušros Vartų Švč. Gailestingumo Motinos paveikslas sukurtas tarp 1620–1630 m. Netrukus po to, kai šalia esančiame Šv. Teresės vienuolyne įsikūrė basųjų karmelitų ordino vienuoliai. Paveikslo autorius ir nutapymo vieta nėra žinoma, tačiau spėjama, kad jis galėjo būti nutapytas Nyderlanduose arba Vilniuje iš Nyderlandų atvykusio dailininko. Gailestingumo Motinos atvaizdas nutapytas ant ąžuolinės lentos. Paveikslo matmenys – 200x162x2 cm. Prieš pradedant tapyti ąžuolinė lenta buvo padengta plonu kreidinio grunto sluoksniu. Naudoti aliejiniai dažai.
Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas buvo nutapytas kaip vienas iš dipticho (dviejų paveikslų serijos) dalių. Antrasis paveikslas – Kristaus Pasaulio Išganytojo ("Salvator Mundi") – kabėjo išorinėje vartų pusėje ir pasitiko atvykstančius į miestą. Iki mūsų dienų yra išlikusi tik freskos fragmentai išorinėje vartų pusėje bei paveikslo kopija, saugoma muziejuje. Daugiau informacijos >>
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslas
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslas – bene seniausias Lietuvoje žinomas stebuklais garsėjantis Marijos atvaizdas. Paveikslas tapytas ant liepos lentų, apklijuotų drobe. Tapyta tempera ant grunto. Paveikslo matmenys 127 x 160 x 1,6 cm. Paveikslo autorius nėra žinomas.
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslas
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslas – bene seniausias Lietuvoje žinomas stebuklais garsėjantis Marijos atvaizdas. Paveikslas tapytas ant liepos lentų, apklijuotų drobe. Tapyta tempera ant grunto. Paveikslo matmenys 127 x 160 x 1,6 cm. Paveikslo autorius nėra žinomas.Remiantis atliktais tyrimais, paveikslas datuojamas XV a. pab.–XVI a. pr. Pradžioje paveikslas buvęs didesnis: mokslininkai mano, kad Marija jame buvo nutapyta stovinti visu ūgiu, vienplaukė, tik su perregimu šydu. Kūdikėlį Jėzų ji laikiusi tiesiai priešais save. Paveiksle buvo sujungtos dvi tradicijos: stačiatikiškoji ikonų tapymo tradicija, kuri pasižymėjo statiškumu, vaizdo atsiejimu nuo realybės, bei vakarietiškoji gotikinė tapymo tradicija, kuri matoma veidų tapymo manieroje.
Apie 1600 m. Trakų Dievo Motinos paveikslas patyrė didžiausią transformaciją: buvo nupjauta apatinė paveikslo dalis ir pridėta naujoji, gerokai mažesnė. Keisdamas paveikslą, tapytojas joje atspindėjo dvi tradicijas: nupieštas tamsus galvos apdangalas (maforijus) su graikišku kryželiu ties kaktos sritimi būdingas stačiatikiškų ikonų tapymui, o veidų, rankų padėtis bei šešėliai – renesansinei tapybai. Kūdikėlis Jėzus buvo pertapytas sėdintis Marijai ant kelių. Manoma, kad šis paveikslo pakeitimas siejamas su Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios altoriaus rekonstrukcija – paveikslas pritaikytas naujam altoriui.
Šis paveikslas stebuklais ir malonėmis pradėjo garsėti jau XVI a. Atsidėkodami žmonės aukodavo padėkos votus, kurie buvo kabinami šalia paveikslo. Maldininkai plūsdavo ne tik iš vietinių apylinkių: Trakų Dievo Motinos stebuklai pritraukdavo piligrimus iš Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos.
Sapiegų Dievo Motinos paveikslas
Sapiegų Dievo Motinos paveikslas šį pavadinimą įgijo dėl Sapiegų giminės įtakos atvaizdo istorijoje. Iš tiesų šis paveikslas vadinamas "Švč. Mergelė Marija, garbinama Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardo Sieniečio".Tiksli paveikslo sukūrimo data nėra žinoma, tačiau pagal mokslinių tyrimų rezultatus, jis datuojamas XV a. pab. - XVI a. pr. Atvaizdo autorius nėra žinomas. Paveikslas tapytas tempera ant medinių lentų.
Pradžioje paveikslas priklausė brolių pranciškonų ordinui ir kabėjo Bernardinų bažnyčioje Vilniuje. Jau XVI a. pirmoje pusėje jis pradėjo garsėti malonėmis. Kitoje gatvės pusėje LDK didiko Leono Sapiegos iniciatyva buvo pastatytas seserų klarisių (Šv. Klaros seserų vienuolija) vienuolynas bei Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, tapusi Sapiegų šeimos mauzoliejumi. 1596 m. Leono Sapiegos prašymu ir iniciatyva, Švč. Mergelės Marijos paveikslas buvo perkeltas į naujai pastatytą bažnyčią, kur jam buvo paskirtas atskiras altorius. Manoma, kad prieš iškilmingą perkėlimo ceremoniją, paveikslas buvo restauruotas ir pertapytas.
Paveikslą pavyko išsaugoti per 1610 m. gaisrą, kuris nusiaubė visą Vilnių, įskaitant ir Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Gaisro metu paveikslas nukentėjo minimaliai. XVII a. karų su Maskva metu buvo nuniokotas seserų klarisių vienuolynas, bažnyčia išplėšta, seserys nužudytos. Tačiau paveikslui padaryta žala buvo minimali. Vis dėlto, pasibaigus neramumams, XVII a. paveikslas buvo dar kartą pertapytas ir restauruotas.
